Yra sena legenda, kaip atsirado vilnos veltiniai. Pasaulinį tvaną išggyvenusiame Nojaus laive esą buvę avių. Kažkas denyje jų vilną pasiklojo po savimi. Nuo kūno šilumos ir vandens vilna susiliejo į vientisą pluoštą, kuris dabar vadinamas-veltiniu.
Vis dėlto, tikri vėlimo žinovai ir pradininkai - azijiečiai. Jų palapinės, vadinamos jurtomis, daromos būtent iš veltinio, nes sulaiko šilumą ir nepraleidžia vandens. Tiesa, palapinėms veltinis būdavo veliamas kojomis. Vilną naudojo ir senovės škotai, kuri juos šildydavo ir apsaugodavo nuo vėjo.
Vilna gali būti skirtingų tipų:
Merinosų vilna - tai aukščiausios kokybės merinosų avių vilna su švelniais, minkštais plaukeliais ir tvirta struktūra.
Grynoji vilna - gaunama kerpant tik gyvas avis.
Ėriukų vilna - tai išskirtinai pirmo kirpimo, ypač minkšta ir švelni ėriukų vilna.
Vilna turi nepakeičiamų savybių, dėl kurių iki šių laikų išlieka tokia populiari:
jos sugeriamo vandens kiekis gali siekti net 33% vilnos masės ir mes vis vien nejusime drėgmės;
gerai izoliuoja šilumą, todėl su ja nebūna nei per karšta, nei per šalta;
ypač elastinga, todėl beveik nesiglamžo ir puikiai tinka skalbti namuose.
Tačiau vilnai reikia ir specialios priežiūros:
ji skalbiama rankomis žemoje temperatūroje;
reikalauja išskirtinio švelnaus apdirbimo;
valoma tik specialiomis priemonėmis.
Dėl neteisingo skalbimo vilnonis audinys gali susitraukti, o jo plaukeliai sukibti.
Gydomosios vilnos savybės
Vilnonis audinys ne tik sugeria drėgmę ir šildo, bet tuo pačiu metu ir atlieka mikromasažą, kuris gerina kraujotaką.
Veltinis veliamas įdedant daug savo rankų energijos, širdies šilumos, naudojant vilną, vandenį, muilą ir mechaninius rankų judesius. Vėlimas reikalauja begalinio kruopštumo, laiko, kantrybės ir subtilaus spalvų pajautimo. Bet rezultatas stebina ir džiugina :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą